Pirmą kartą elektrostimuliatorių pabandžiau visiškai paprastai. Nugara po ilgos dienos prie kompiuterio buvo tokia įtempta, kad net kvėpuoti norėjosi atsargiau. Paspaudžiau mygtuką, pajutau lengvą dilgčiojimą ir pagalvojau: „gerai, čia arba bus nesąmonė, arba bus visai gerai.“ Po keliolikos minučių kūnas atleido, o galva pagaliau nutilo. Nuo tada elektrostimuliatorius man tapo tokiu daiktu, kurį laikai namuose ne dėl mados, o dėl to vieno momento, kai reikia greitai palengvinti savijautą.

Tik yra viena bėda: daug kas įsijungia pirmą režimą, pasuka stiprumą ir tikisi stebuklo. O paskui nusivilia. Režimai dažniausiai skirti skirtingiems tikslams, ir kai pataikai, pojūtis pasikeičia iš „keista“ į „aišku, kam tai.“

Kai skauda rinkis švelnų režimą, kuris ramina, o ne vargina

Skausmui dažniausiai tinka režimai, kurie jaučiasi kaip greitas, lengvas dilgčiojimas arba „tapsėjimas“. Tokie režimai dažnai skirti atitraukti dėmesį nuo skausmo ir leisti raumeniui atleisti. Jie tinka tada, kai žmogus nori palengvėjimo čia ir dabar, be papildomo nuovargio.

Čia svarbu vienas dalykas: kai skauda, nereikia spausti iki ribos. Per didelė jėga dažnai sukelia dar daugiau įtampos, nes kūnas ginasi. Geriau pradėti nuo mažesnio intensyvumo, leisti kūnui priprasti, ir tik tada, jei norisi, pamažu kelti. Kartais užtenka ir visai nedaug, rimtai.

Labai dažnas naudojimo atvejis yra nugara, pečiai, sprandas. Žmogus grįžta po darbo, prisėda, užsideda elektrodus, ir vietoje to, kad visą vakarą trintų kaklą, jis gauna 15 minučių tylos. Tokia tyla kartais kainuoja brangiau už bet kokį įrenginį.

Kai reikia raumenų darbo, režimas turi „judinti“, o ne tik dilgčioti

Raumenims skirtas režimas dažniausiai jaučiasi kitaip. Jis labiau „traukia“, tarsi raumuo pats susitrauktų. Ir čia jau reikia daugiau atidumo, nes tikslas yra suaktyvinti, o ne erzinti.

Tokie režimai dažnai tinka, kai žmogus nori:

• aktyvuoti raumenį po ilgo sėdėjimo,
• lengvai „pakelti“ tonusą,
• padėti atsistatymui po treniruotės, kai kūnas dar sunkus.

Svarbiausia yra vieta. Jei elektrodus uždedi bet kur, rezultatas bus bet koks. Jei uždedi ten, kur raumuo dirba, pojūtis tampa prasmingas. Ir dar: raumenų režimai dažnai labiau vargina, todėl po jų norisi vandens ir poilsio, o ne dar vienos sesijos iš karto.

Atsistatymas po sporto: kai norisi lengvumo, o ne dar vieno krūvio

Po sporto žmonės dažnai susimaišo. Vieni įsijungia raumenų režimą ir padaro sau papildomą „treniruotę“, nors kūnas jau pavargęs. Kiti pasirenka skausmo režimą ir gauna tą malonų lengvumą, kurio jiems iš tiesų ir reikėjo.

Jeigu tikslas yra atsipalaiduoti ir atgauti lengvumą, dažniausiai geriau tinka švelnesni, raminantys režimai. Ypač po kojų treniruotės, kai jau eini laiptais kaip robotas. Tokiu metu elektrostimuliatorius gali padėti, jei jį naudoji kaip pagalbą, o ne kaip varžybas.

Kiek laiko ir kaip dažnai: mažiau yra geriau, nei per daug

Daug kas nori „greitesnio efekto“ ir daro ilgai. Bet kūnas mėgsta aiškumą. Geriau trumpiau, bet reguliariai, nei vieną kartą prispausti save iki nuovargio.

Jeigu nori praktinio orientyro, dažnai suveikia paprasta schema: trumpa sesija, tada pauzė, tada įsivertinimas, ar savijauta geresnė. Jei po sesijos raumuo jaučiasi dar labiau įsitempęs, reiškia per daug arba netinkamas režimas.

Kaip suprasti, kad režimas tau tinka

Geras režimas po sesijos palieka vieną jausmą: „o, geriau.“ Jis neturi palikti nervingumo, deginimo, pykinimo ar tokio jausmo, kad norisi kuo greičiau nuimti. Jeigu norisi nuimti, kūnas sako, kad kažkas per stipru arba per ilgai.

Elektrostimuliatorius yra kaip įrankis virtuvėje. Jei naudoji teisingai, jis sutaupo laiko ir nervų. Jei naudoji bet kaip, jis tiesiog guli stalčiuje. Todėl verta pažaisti su režimais ramiai, be spaudimo, ir rasti savo: vieną, kuris ramina skausmą, ir vieną, kuris suaktyvina raumenį.

Kai randi, pradedi suprasti, kodėl žmonės paskui sako: „gerai, kad nusipirkau.“