Ar pažįstamas jausmas, kai laikaisi visų taisyklių – valgai mažiau, sportuoji, geri vandenį – bet svarstyklės tyli? Atrodo, kad svorio metimas turėtų būti paprasta matematika: mažiau kalorijų, daugiau judesio. Tačiau kūnas – ne skaičiuotuvas. Ir kai hormonai ima maištaut, rezultatai sustingsta.
Paslaptis gali slypėti ne lėkštėje, o kraujyje. Tiksliau – hormonuose.
Kodėl net tobulas planas nesuveikia?
Viena iš labiausiai nuviliančių situacijų – kai žmogus įdeda daug pastangų, bet nesulaukia jokio atgarsio iš kūno. Tai nutinka dažnai, ypač moterims po 30–35 metų. Čia pradeda veikti tai, apie ką retai kalbama garsiai: hormonai, kurie reguliuoja viską – nuo apetito iki energijos išlaikymo.
Kai jie išsiderina, kūnas nustoja reaguoti į logiką. Maistas pradeda kauptis, o ne degti. Miegas trinka. Energija išgaruoja. Ir joks žingsniamatis to neištaiso.
Ar hormonų balansui palaikyti užtenka miego ir šypsenos?
Deja, kartais ne. Stresas, mažas kalorijų kiekis, per dažnas sportas ar net netinkami papildai – visa tai gali sugriauti hormoninę pusiausvyrą. Net pastovus nerimas dėl rezultatų gali sukelti kortizolio perteklių, kuris blokuoja riebalų deginimą. Atrodo ironiška, bet kuo labiau norim rezultatų, tuo labiau juos stumiam tolyn.
Hormonų balansui palaikyti dažnai reikia ne „daugiau pastangų“, o daugiau sąmoningo ramumo. Kartais tai – papildai, turintys adaptogenų ar B grupės vitaminų. Kartais – geresnis miegas. Kartais – paprastesnis grafikas.
Kai kūnas ima saugoti – metas sustoti
Daug kas nežino, kad moters organizmas turi saugojimo mechanizmą. Kai jis jaučia grėsmę – fizinę ar emocinę – jis sustabdo riebalų deginimą. Tarsi sakytų: „Palauksim, kol bus saugu.“
Svorio metimas tada tampa nebe tik mitybos ar sporto klausimu. Jis tampa pasitikėjimo klausimu tarp tavęs ir tavo kūno. Jeigu tu jį spaudi, jis spaus stabdžius. Jeigu leidži jam atsipūsti – jis atsako tuo pačiu.
Tikra istorija, kuri įkvepia
Lina, 38 metų, bandė viską: skaičiavo kalorijas, sportavo šešis kartus per savaitę, atsisakė saldumynų. Per tris mėnesius – 1 kg. Jai buvo pasakyta: „Tavo kūnas užstrigo.“
Po tyrimų paaiškėjo, kad jos kortizolis ir estrogenas buvo pakrikę. Jai buvo rekomenduota keisti ne sportą, o ritmą. Ji ėmė daugiau ilsėtis, išbandė adaptogeninį mišinį hormonų balansui palaikyti, miegojo 8 valandas, sumažino kavos kiekį. Po mėnesio svarstyklės ėmė judėti.
Svoris krenta tik tada, kai kūnas sutinka
Kai klausiam savęs, kodėl svoris nekrenta, dažnai ieškom kaltės savyje. Bet gal vietoj spaudimo reikia išgirsti, ką kūnas šnabžda?
Svorio metimas nėra lenktynės. Jis prasideda ne nuo kalorijų skaičiavimo, o nuo klausimo: „Kaip aš iš tiesų jaučiuosi?“ Ir jei atsakymas – pavargus, įsitempusi, sutrikusi – verta stabtelti. Ir ne dėl silpnumo. O dėl stiprybės – nes būtent čia prasideda tikri pokyčiai.