Pirmą kartą išlipau Madrido oro uoste prieš penkiolika metų. Tada dar nežinojau, kad ši šalis pavogtų mano širdį taip užtikrintai, kad grįžčiau čia kasmet, kaskart atrasdamas naujus Ispanijos kultūros klodus. Kaip žurnalistas, aplankęs daugiau nei 40 šalių, galiu užtikrintai teigti – nėra nieko panašaus ką gali pasiūlytiį kelionė į Ispaniją. Čia laiko suvokimas keičiasi, kasdienybė tampa švente, o nepažįstamieji – draugais.
Rytai Ispanijoje: kai kava tampa ritualu
Ispanijoje rytas niekada neprasideda skubotai. Prisimenu, kaip pirmomis dienomis Madride nesėkmingai ieškojau kavos išsinešimui 7 valandą ryto – tuo metu, kai Lietuvoje jau dirba visos kavinės. Vietinis baristas, matydamas mano sutrikimą, nusijuokė: „Señor, gyvenimas per trumpas, kad kavą gertum skubėdamas!”
Ispanai nepripažįsta rytinio skubėjimo su kava plastikiniame puodelyje. Čia kava – tai ritualas. Net paprasčiausiame bare, užsisakę „café con leche” (kava su pienu), būsite pakviesti prisėsti, mėgautis momentu, stebėti praeinančius žmones. Vietos gyventojai dažnai užsuka į tą pačią kavinę kiekvieną rytą, kur barista jau žino jų vardą ir mėgstamą kavos rūšį. Tai ne tik gėrimas – tai bendruomenės jausmo kūrimas.
Įsimintiniausią rytinę kavą išgėriau mažoje aikštėje Sevilijos Triana rajone. Senas flamenko gitaristas, matyt, pastebėjęs mano fotoaparatą ir turistinį žvilgsnį, prisėdo greta. „Tu fotografuoji Seviliją, bet ar matai ją?” – paklausė jis, rodydamas į senutę, kuri laistė gėles savo balkone. „Ji tai daro kiekvieną rytą jau 60 metų. Jos vyras mirė prieš 20 metų. Ji yra tikroji Sevilija – ne katedra, ne Alkasaras.” Tą rytą supratau, kad tikroji Ispanija atsiskleidžia mažuose, kasdieniniuose ritualuose.
Pietūs ir siesta: išmintis, užkoduota tradicijose
„Tik beprotis ir turistas vaikšto Granados gatvėmis vidurdienį liepą,” – juokėsi mano šeimininkas Antonio, kai nuomodamas butą pirmą kartą lankiausi šiame Andalūzijos mieste. Ir jis buvo teisus. Siesta – ta garsioji pietų pertrauka, kai parduotuvės užsidaro, o gatvės ištuštėja – nėra tingėjimo išraiška, kaip dažnai klaidingai manoma. Tai išmintingas prisitaikymas prie klimato ir tūkstančius metų besiformavęs gyvenimo ritmas.
Siestos valandos (paprastai nuo 14 iki 17 val.) – tai laikas, kai temperatūra pasiekia aukščiausią tašką, ypač pietinėje Ispanijoje. Šios tradicijos esmė ne tik miegas (nors daugelis ispanų tikrai snūsteli), bet veikiau pasitraukimas nuo karščio, šeimos pietūs ir lėtesnis gyvenimo tempas. Ispanai puikiai žino, ko nemokame mes, šiauriečiai – darbas nėra produktyvus, kai kepina 40 laipsnių karštis.
Per vieną savo kelionių susipažinau su Paco – 70-mečiu alyvuogių augintoju netoli Jaén miesto. Jis pakvietė mane pietų į savo namus. Sėdėdami po didžiuliu medžiu jo kieme, valgėme jo žmonos paruoštą „salmorejo” (šaltą pomidorų sriubą, Andalūzijos specialybę) ir dalijomės istorijomis. „Amerikietis kaimynas, įsigijęs čia sodybą, bando dirbti visą dieną kaip namie, nesiilsėdamas per siestą,” – pasakojo Paco. „Po metų jis atsidūrė ligoninėje su širdies smūgiu. Kartais tradicijos egzistuoja dėl priežasties.”
Tapas kultūra: socializacija kaip menas
Ispanija išmokė mane valgyti kitaip. Ne tik kitokį maistą, bet visiškai kitokiu būdu. Užmiršk formaliąją „aperityvas-pagrindinis patiekalas-desertas” struktūrą. Čia karaliauja tapas – mažos užkandėlės, kurios tampa pretekstu socialiniam bendravimui. Ir tai daug daugiau nei tik maistas.
Granada tapo mano tapas edukacijos epicentru. Šiame mieste išlikusi sena tradicija – užsisakius gėrimą, gaunate nemokamą tapas. Ir ne kokį nors menką užkandį, o dažnai solidaus dydžio porciją, kuri gali atstoti pilnavertę vakarienę. Paulas, vietinis studentas, su kuriuo susipažinau per „Couchsurfing”, mane vedžiojo po geriausius tapas barus Albaicín rajone. „Mes neiname į vieną restoraną vakarienei. Mes einame į penkis ar šešis barus, kiekviename išgeriame po bokalą alaus ar taurę vyno, valgome skirtingus tapas ir bendraujame su skirtingais žmonėmis,” – aiškino jis.
Būtent čia atsiskleidė tikroji tapas kultūros esmė – tai ne tik valgymas, tai socialinis ritualas. Ispanai niekada negeria vieni, ir retai geria be maisto. „Ir pavalgome, ir pasikalbame, ir sutinkame naujų žmonių – viskas vienu metu,” – aiškino barmenė Carmen, dėdama priešais mus lėkštę su „berenjenas con miel” (kepti baklažanai su medumi – neįtikėtinai skanus derinys!).
Vienas įsimintiniausių tapas vakarų buvo Madride, vietiniame bare, kur savininkas Manolo mane įtraukė į diskusiją apie futbolą su vietiniais gyventojais. Po dviejų valandų, šešių skirtingų tapas ir trijų vyno taurių, jaučiausi, lyg pažinočiau šiuos žmones visą gyvenimą. Kitą rytą, eidamas pro šalį, pamačiau Manolo valantį langus. Jis nusišypsojo ir šūktelėjo: „Šiandien turime šviežių sardines, ateik vakare!” Taip atradau vietą, kuri tapo mano „baru” Madride – vietą, kur grįžtu kiekvieną kartą lankydamasis mieste.
Flamenko paslaptis: skausmas, virtęs grožiu
„Flamenko neįmanoma paaiškinti, jį reikia pajusti,” – sakė man senas gitaristas Chano nedideliame flamenko klube Seviljoje. Ir jis buvo teisus. Galima kalbėti apie flamenko technines detales – „compás” (ritmą), „duende” (emocinę dvasią), rankų judesius ir batų kaukšėjimą. Bet visa tai neperteikia esmės. Flamenko – tai emocijų kalba, istorija, pasakojama kūnu ir muzika.
Mano pirmasis tikras flamenko patyrimas buvo ne turistiniame šou, bet nedideliame „peña flamenca” – vietiniame flamenko entuziastų klube Jereze, į kurį mane nusivedė viešbučio administratorius Miguel. „Tikrasis flamenko vyksta ne turistams,” – sakė jis. Ir tą vakarą supratau, ką jis turėjo omenyje.
Nedideliame kambaryje, vos apšviestame, sėdėjo apie 30 žmonių. Nebuvo jokios scenos – tik kėdė gitaristui ir erdvė šokėjai. Kai pradėjo dainuoti senas „cantaor” (dainininkas), pajutau, kaip mane užlieja šiurpuliai. Jo balse buvo tiek skausmo ir aistros, kad net nesuprasdamas žodžių galėjau jausti istoriją. Šokėja – ne jauna ir ne tokia grakšti, kaip turistiniuose šou – šoko tarsi būtų paskutinis kartas gyvenime. Jos veide atsispindėjo tūkstantis emocijų – nuo gilaus liūdesio iki aistringos meilės.
„Flamenko gimė iš skausmo – čigonų persekiojimo, netekties, meilės kančių,” – vėliau aiškino Miguel. „Bet jis taip pat yra apie išgyvenimą, apie skausmo pavertimą grožiu.” Tą naktį supratau, kad flamenko – tai ne tik šokis ar muzika, bet ištisos kultūros, tautos išgyvenimų išraiška. Ir kad geriausi dalykai Ispanijoje dažnai vyksta toli nuo turistų objektyvų.
Gyvenimo ritmas: lėtas, bet intensyvus
Ispanijoje laikas teka kitaip. Iš pradžių tai mane frustravo – vėluojantys autobusai, ilgos pietų pertraukos, vakarienė prasidedanti 22 val. Bet ilgainiui supratau, kad tai ne chaosas, o tiesiog kitoks gyvenimo ritmas – lėtesnis, bet kartu ir intensyvesnis.
„Mes neskubame, bet gyvename pilnai,” – aiškino man Teresas, tapęs mano draugu per pakartotines keliones į Barseloną. Ispanai nedirba gyventi – jie dirba, kad gyventų. Čia niekas nesidžiaugia viršvalandžiais ar trumpomis pietų pertraukomis. Darbas yra būtinybė, bet ne gyvenimo centras.
Tai atsispindi visur – nuo kavinių, pilnų žmonių darbo dienomis, iki parkų, kuriuose senjorai žaidžia šachmatais vidury dienos. Sėdėdamas Retiro parko kavinėje Madride, pastebėjau, kaip trys kostiumuoti verslininkai daugiau nei valandą gėrė kavą ir diskutavo. Lietuvoje tokia ilga pertrauka darbo dieną būtų neįsivaizduojama. Čia tai – norma.
Ši gyvenimo filosofija geriausiai atsiskleidė man per paskutinę kelionę į Ispaniją, kai Valencijoje susipažinau su Gabriela – 65-erių metų mokytoja, kuri po darbo kasdien eidavo plaukti į jūrą. „Gyvenimas per trumpas, kad atidėtum malonumus pensijai,” – sakė ji. „Amerikiečiai turi posakį ‘gyvenk dabar’. Mes, ispanai, to net nesakome – mes tiesiog taip gyvename.”
Šventės kaip gyvenimo būdas
Niekur kitur pasaulyje nėra tiek daug ir tokių įspūdingų švenčių kaip Ispanijoje. Kiekvienas regionas, kiekvienas miestelis, kiekvienas kaimas turi savo fiestas – šventes, kurios dažnai tęsiasi ne vieną dieną ar net savaitę. Ir tai nėra tik pramogos turistams – tai esminė ispaniškos tapatybės dalis.
„Tomatina” Buñolyje, „San Fermín” Pamplonoje, „Las Fallas” Valencijoje – šios šventės garsios visame pasaulyje. Bet labiausiai mane sužavėjo mažų miestelių šventės, į kurias atsitiktinai patekdavau keliaudamas po provinciją.
Įsimintiniausia buvo „Romería” – religinė procesija nedideliame Andalūzijos kaime, kurio pavadinimo net neprisimenu. Visas kaimas, nuo mažiausio vaiko iki seniausio gyventojo, dalyvavo procesijoje, nešančioje šventojo statulą iš bažnyčios į kalną. Po ceremonijos prasidėjo vaišės – didžiuliai stalai buvo išdėstyti centrinėje aikštėje, visi dalijosi maistu, vynu ir istorijomis. Aš, visiškas nepažįstamasis, buvau pakviestas prisijungti, vaišinamas naminiu vynu ir mokomas vietinių šokių.
„Šventės primena mums, kas mes esame ir iš kur atėjome,” – aiškino man senas žemdirbys Pepe, pilstydamas vyną į mano stiklinę. „Kai švenčiame kartu, tampame šeima, net jei nesame giminės.” Tą vakarą supratau, kad ispaniškos fiestos – tai ne tik linksmybės. Tai būdas kurti ir stiprinti bendruomenę, perduoti tradicijas jaunesnėms kartoms ir švęsti gyvenimą, nepaisant visų sunkumų.
Vietoj išvadų: ispaniškos pamokos
Per penkiolika metų kelionių po Ispaniją supratau, kad šios šalies kultūra man davė kur kas daugiau nei tik gražius prisiminimus. Ji pakeitė mano požiūrį į gyvenimą. Ispanai išmokė mane keletą esminių pamokų:
Pirma, gyvenimo kokybė slypi ne materialiniuose dalykuose, o momentuose – ilguose pokalbiuose su draugais, lėtuose valgymuose su šeima, šokiuose iki paryčių per fiestą.
Antra, bendruomenė yra viskas. Ispanijoje retai pamatysi žmones, valgančius vienus ar geriančius kavą vienumoje. Čia viskas dalijama – maistas, istorijos, džiaugsmai ir rūpesčiai.
Trečia, tradicijos egzistuoja dėl priežasties. Siesta, vėlyvos vakarienės, lėtas gyvenimo tempas – visa tai susiformavo per šimtmečius kaip prisitaikymas prie aplinkos ir būdas gyventi geriau.
Ir galiausiai, svarbiausia ispaniška pamoka – reikia džiaugtis gyvenimu čia ir dabar. Kaip sakė man senas flamenko šokėjas Granadoje: „Mañana nunca llega” (rytojus niekada neateina).
Tad planuodami savo kelionę į Ispaniją, palikite šiek tiek vietos netikėtumams. Nukrypkite nuo turistinių takų, užsukite į barą, pilną vietinių, prisijunkite prie šventės mažame miestelyje, kalbėkitės su žmonėmis. Nes tikroji Ispanijos kultūra nėra muziejuose ar turistiniuose lankstinukuose – ji pulsuoja gatvėse, baruose, aikštėse ir, svarbiausia, žmonių širdyse.
Šaltinis: Roundfare.com