Yra toks momentas, kai verslas pradeda augti, objektų daugėja, o galvoje atsiranda mintis: „gal jau laikas pirkti savo techniką?“ Skamba logiškai. Savos mašinos, savi raktai, nereikia derinti grafikų. Bet realybėje sprendimas dažnai būna ne apie ambiciją, o apie šaltą skaičių ir ramų miegą naktį.
Esu matęs abu variantus. Vienas rangovas pasakojo, kad nusipirko krautuvą „ateičiai“, o po trijų mėnesių technika stovėjo kieme, nes objektuose keitėsi poreikis. Kitas, priešingai, viską nuomodavosi ir atrodė, kad nuolat kažko „neturi“. Skirtumas buvo ne požiūryje, o tame, kaip jie planavo darbus ir pinigų srautą.
Kada nuosava technika tikrai pradeda atsipirkti
Nuosavybė turi savo žavesį. Kai technika dirba kasdien, kai komanda pripratusi prie konkretaus modelio, kai užsakymų grafikas stabilus, pirkimas gali būti normalus žingsnis.
Dažniausiai „savo“ pasiteisina tada, kai:
- turi vienodo tipo darbus visus metus,
- technika realiai dirba daug dienų per mėnesį, o ne „kai prisireikia“,
- turi žmogų, kuris prižiūri parką ir tvarką, nes be priežiūros viskas greitai byra.
Ir dar, nuosava technika reikalauja vietos. Ne tik ją pastatyti, bet ir saugiai laikyti. Šitas dalykas dažnai pamirštamas, o paskui prasideda: „kur dėti, kai objektas baigtas?“
Lankstumas, kuris gelbsti, kai grafikas griūva
Statybose planai mėgsta pasikeisti. Vieną savaitę reikia mini ekskavatoriaus, kitą jau reikia krautuvo, o trečią netikėtai prireikia keltuvo ar volo. Ir tada mintis apie nuosavybę kartais atrodo kaip akmuo ant kaklo.
Čia ir atsiranda statybinės technikos nuoma kaip sprendimas, kuris leidžia reaguoti greitai. Ne rytoj, ne „kai atvažiuos servisas“, o tada, kai objektas jau laukia.
Kad būtų lengviau susigaudyti, paprastai žiūriu į tokius punktus (prieš tai visada pasidarau trumpą sąrašą darbų savaitei, kitaip sunku):
- Keičiasi darbų tipas – vieną mėnesį kasimas, kitą mėnesį kėlimas, tada sutvarkymas aplink namą.
- Objektai trumpi – dirbi 2–5 dienas, tada pertrauka, tada vėl trumpas darbas.
- Reikia kelių skirtingų mašinų – pirkti viską būtų brangu, o laikyti dar brangiau.
- Svarbus greitis – užsakymas atsirado vakar, o technikos reikia šiandien ryte.
Kai taip žiūri, nuoma tampa ne „laikinu sprendimu“, o normaliu darbo įrankiu.
Kur slepiasi tikroji nuosavybės kaina
Kai žmonės lygina „pirkti ar nuomoti“, dažniausiai lygina tik mėnesinę įmoką arba nuomos dienos tarifą. Bet tikroji kaina visada platesnė.
Nuosavybė dažnai atsineša:
- remonto išlaidas, kurios ateina netikėtai ir visada „ne laiku“,
- stovėjimo laiką, kai technika nedirba, bet pinigai vis tiek užšaldyti,
- draudimą, saugojimą, transportą,
- praradimus, kai technika neatitinka naujo objekto poreikio.
Nuomojant dalis šitų rūpesčių nukrenta nuo pečių. Aišku, reikia planavimo, bet išlaisvina galvą, nes fokusuojiesi į darbą, o ne į „kas šiandien sugedo“.
Sprendimas, kuris labiausiai tinka verslui, o ne ego
Jei vadovauji komandai, dažnai norisi viską turėti savo. Suprantama, norisi kontrolės. Bet kartais didžiausia kontrolė yra galimybė greitai prisitaikyti.
Man patinka paprastas testas: jei rytoj tavo didžiausias objektas sustotų savaitei, ar nuosava technika vis tiek būtų naudojama, ar stovėtų? Jei stovėtų, nuoma dažnai laimi.
Kaip pasirinkti ramiai, be skubėjimo
Jei nori sprendimo, kuris „neskaudės“ po pusmečio, verta pasidaryti vieną dalyką: susirašyti, kokios technikos realiai reikėjo per paskutinius 3 mėnesius, kiek dienų ji dirbo, kokiuose objektuose.
Tada sprendimas pasidaro labai žemiškas. Nuosavybė tinka ten, kur stabilu ir kartojasi. Nuoma tinka ten, kur gyvenimas juda, ir grafikas mėgsta staigmenas. Ir jo, statybose jų būna daug.