Šešiasdešimt tūkstančių eurų. Tiek sumokėjau už 15 arų sklypą Trakų rajone. Vaizdas į ežerą, pušynas šone, tylu, ramu. Notaras pasirašė, rankos paspaustos, šampanas atidarytas.
Po šešių mėnesių sėdėjau savivaldybės koridoriuje ir bandžiau suprasti, kodėl negaliu statyti namo ten, kur planavau. Atsakymas buvo dokumentuose, kurie egzistavo dar prieš man perkant. Tiesiog niekas – nei aš, nei pardavėjas, nei tarpininkas – jų nepatikrino.
Pirmas smūgis: apsaugos zona
Sklypo kampe – senas šulinys. Neveikiantis, apgriuvęs, atrodė kaip dekoracija. Pasirodo, jis įregistruotas kaip požeminio vandens monitoringo taškas. Aplink jį – sanitarinė apsaugos zona. Penkiasdešimt metrų spinduliu.
Tas spindulys apėmė beveik trečdalį sklypo. Tą trečdalį, kur planavau statyti namą. Kur jau buvau nubraižęs eskizus su architektu. Kur įsivaizdavau terasą su vaizdu į ežerą.
Statybos toje zonoje – draudžiamos. Taškas.
Antras smūgis: servitutas
Kitoje sklypo pusėje – privažiavimo kelias kaimynui. Žinojau apie jį, mačiau vėžes žolėje. Pardavėjas sakė: „Sovietinis palikimas, niekas tuo keliu nevažiuoja.”
Važiuoja. Ir turi teisę. Servitutas neįregistruotas Registrų centre, bet įrašytas senajame žemėtvarkos projekte. Teisiškai galioja. Kaimynas, su kuriuo „susitarsim”, pasirodė esąs ne toks jau draugiškas. Kelias eina lygiai per tą vietą, kur planavau garažą.
Trečias smūgis: elektra
Iki artimiausio stulpo – šimtas metrų. Skamba neblogai. Realybė: tas stulpas – žemos įtampos, o sklypo pusėje reikalinga nauja transformatorinė. Prisijungimo kaina, kurią nurodė ESO – beveik dvylika tūkstančių eurų. Laukimo laikas – iki dvejų metų.
Dvylika tūkstančių, kurių neįskaičiavau į biudžetą. Dveji metai su generatoriumi – ne visai tai, ką įsivaizdavau.
Kur klydau
Visur.
Pasitikėjau pardavėju. Jis nemelavo – tiesiog pats nežinojo arba „pamiršo” paminėti. Pirkėjo atsakomybė – tikrinti. Ne pardavėjo atsakomybė – savanoriškai išvardinti problemas.
Pasitikėjau akimis. Sklypas atrodė puikiai. Bet tai, kas svarbu, nėra matoma – tai parašyta dokumentuose, registruose, planuose. Žemė po kojomis gali slėpti dujotiekį, kabelį, archeologinę vertybę. Nematysi, kol nekasi. O kasti po pirkimo – per vėlu.
Neskyriau laiko. Pardavėjas skubino, kiti pirkėjai „jau domisi”, reikėjo apsispręsti greitai. Klasikinis spaudimas, kuriam pasiduoda devyni iš dešimties. Įskaitant mane.
Nežinojau, ko ieškoti. Net jei būčiau norėjęs tikrinti – nuo ko pradėti? Kur rasti tą informaciją? Kiek laiko tai užtruks? Atsakymų neturėjau, todėl tiesiog… nepradėjau.
Ko tai kainavo
Finansiškai: prarastos galimybės, papildomos išlaidos, sumažėjusi sklypo vertė. Sunku tiksliai suskaičiuoti, bet kalbame apie penkiaženklę sumą.
Emociškai: stresas, nusivylimas, jausmas, kad esi kvailas. Svajonių projektas virto problemų sprendimu. Metai laiko bandant išsiaiškinti, ką galima daryti, o ko – ne.
Praktiškai: namas stovi ne ten, kur norėjau. Kompromisinis variantas, su kuriuo teks gyventi. Terasa žiūri ne į tą pusę. Garažo nėra – automobilis po stogu kieme.
Ką daryčiau kitaip
Prieš pasirašant – sklypo ataskaita. Trisdešimt eurų ir pusvalandis laiko. Tiek būtų kainavę sužinoti viską, ką sužinojau per tuos košmariškus mėnesius. SŽNS, servitutai, inžineriniai tinklai, bendrojo plano reglamentai – viskas vienoje vietoje.
Nebūčiau atsisakęs pirkti. Tas sklypas vis tiek gražus, vis tiek turiu jį, vis tiek statau namą. Bet būčiau derėjęsis kitaip. Būčiau žinojęs, kad trečdalis ploto – su apribojimais. Būčiau įskaičiavęs elektros prijungimą. Būčiau planavęs namą realistiškai nuo pirmos dienos.
Žinojimas nėra atbaidymas. Žinojimas – tai galia derėtis ir priimti sprendimus su atvirom akim.
Kodėl rašau
Ne dėl pinigų ir ne dėl gailesčio. Rašau, nes per tuos metus sutikau dešimtis žmonių su panašiomis istorijomis. Kiekvienas galvoja, kad jam nepasiseks taip blogai. Kiekvienas tiki, kad jo atvejis – kitoks.
Statistika negailestinga. Sklypų su problemomis – daug. Pirkėjų, kurie tikrina prieš pirkdami – mažuma. Tos dvi kreivės susikerta ties nusivylusiais savininkais.
Nenoriu moralizuoti. Noriu, kad kas nors, skaitantis šitą tekstą prieš savo sandorį, pagalvotų: gal verta skirti tą pusvalandį? Gal verta sumokėti tuos kelis dešimtukus? Gal verta žinoti, ką perki?
Nes aš neskyriau. Nesumokėjau. Nežinojau.
Ir dabar gyvenu su pasekmėmis.
Epilogas
Namas baigtas. Gražus, šiltas, mano. Ne toks, kokį įsivaizdavau, bet vis tiek – svajonė, tik pakoreguota realybės.
Ar gailiuosi pirkęs tą sklypą? Ne. Ar gailiuosi, kad nepatikriinau? Kasdien.
Kitas sklypas – jei kada pirksiu – bus kitaip. Pirma dokumentai, paskui emocijos. Pirma skaičiai, paskui šampanas.
Tokia pamoka. Brangi, bet išmokta.