Yra žmonių, kurie perka auksą vien dėl skaičių – stebi grafikus, skaičiuoja procentus, laukia palankaus momento parduoti. Ir yra kitų, kurie paimdami monetą į rankas pirmiausia žiūri į reljefą, istoriją, meistriškumą. Įdomiausia tai, kad pastaraisiais metais šios dvi grupės vis dažniau sutinka toje pačioje vietoje.
Auksinės monetos užima unikalią nišą tauriųjų metalų pasaulyje. Jos nėra vien metalas, bet nėra ir vien menas. Kažkur tarp šių polių gimsta patrauklumas, kuris pritraukia ir racionalius investuotojus, ir aistringus kolekcininkus.
Dviejų pasaulių sandūra
Grynai investiciniu požiūriu monetos turi tam tikrų trūkumų. Jų gamyba sudėtingesnė nei luitų, todėl marža didesnė. Vieno gramo kaina monetoje bus keliais procentais aukštesnė nei luite. Racionalus investuotojas, skaičiuojantis kiekvieną centą, rinksis luitą.
Tačiau racionalumas nėra vienintelis veiksnys. Moneta turi svorį ne tik fizine prasme. Australijos Kengūra, Kanados Klevo lapas, Pietų Afrikos Krugerrandas – kiekviena iš jų neša savyje šalies istoriją, kalyklos tradiciją, dizainerio viziją. Kai laikote rankoje Vienos filharmoniką, laikote dalelę Austrijos kultūros.
Ši papildoma dimensija kai kuriems žmonėms yra bereikšmė. Kitiems – lemiama. Nei viena pozicija nėra teisinga ar klaidinga.
Likvidumo paradoksas
Skeptikai dažnai teigia, kad monetas sunkiau parduoti nei luitus. Praktika rodo priešingai. Populiariausios investicinės monetos – Krugerrandai, Maple Leaf, Filharmonikai, Britanijos – yra atpažįstamos visame pasaulyje. Bet kuri rimta tauriųjų metalų įmonė jas supirks be papildomų klausimų.
Priežastis paprasta: šios monetos turi standartizuotą svorį, prabą ir dizainą. Vienos uncijos Krugerrandas, nukaldintas 1980-aisiais, turi lygiai tiek pat aukso kiek nukaldintas šiemet. Autentiškumas lengvai patikrinamas, paklausos nestinga.
Bėdos prasideda su retesnėmis monetomis, limituotomis laidomis, kolekcinėmis serijomis. Čia likvidumas iš tiesų mažesnis, nes reikia rasti ne bet kokį pirkėją, o tokį, kuris vertina būtent tą konkretų egzempliorių. Tai jau kolekcionavimo, ne investavimo teritorija.
Praktinė dalijimo logika
Įsivaizduokite situaciją: turite šimtą gramų aukso ir prireikia skubiai dalies pinigų. Jei tie šimtas gramų yra viename luite, turite problemą – arba parduodate viską, arba nieko. Luito perpjauti negalite.
Jei tie patys šimtas gramų paskirstyti po kelias monetas – tarkim, trys vienos uncijos ir kelios mažesnės – situacija kitokia. Galite parduoti vieną monetą, pasilikti kitas. Tai suteikia lankstumo, kuris gali būti labai vertingas nenumatytomis aplinkybėmis.
Dėl šios priežasties nemažai investuotojų renkasi mišrią strategiją: pagrindinę poziciją laiko stambesniuose luituose dėl mažesnės maržos, dalį – monetomis dėl likvidumo ir dalijimo galimybių.
Metinės laidos ir jų logika
Daugelis populiarių investicinių monetų išleidžiamos kasmet su nauju dizainu arba bent jau nauja data. Australijos Lunar serija kiekvienais metais vaizduoja kitą kinų zodiako gyvūną. Britanijos monetos reguliariai atnaujina karalienės arba karaliaus portretą.
Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip rinkodaros triukas – ir iš dalies taip yra. Tačiau yra ir praktinė pusė. Metinės laidos sukuria tam tikrą kolekcinę vertę net grynai investicinėms monetoms. Pilna Lunar serijos kolekcija po dešimties metų gali būti verta daugiau nei atskiros monetos sudėjus.
Ar verta dėl to mokėti papildomą premiją? Priklauso nuo jūsų tikslų. Jei perkate vien dėl metalo – ne. Jei džiaugiatės kolekcionavimo procesu ir turite kantrybės – galbūt taip.
Istorinės monetos: atskira visata
Šalia šiuolaikinių investicinių monetų egzistuoja visas pasaulis senųjų auksinių monetų – carinės Rusijos imperialai, Prancūzijos napoleondorai, Amerikos Double Eagle, Britanijos soverenai. Šios monetos neša realią istoriją – jas kažkada laikė rankose žmonės, gyvenę prieš šimtą ar du šimtus metų.
Investiciniu požiūriu istorinės monetos sudėtingesnės. Jų vertė priklauso ne tik nuo aukso kiekio, bet ir nuo būklės, retumo, provenencijos. Reikia specifinių žinių arba patikimo konsultanto. Klaidos kaina gali būti didelė.
Tačiau tiems, kas domisi istorija, šios monetos siūlo kažką, ko negali pasiūlyti joks modernus luitas – tiesioginį ryšį su praeitimi. Kai laikote rankose monetą, nukaldintą 1900-aisiais, laikote artefaktą, išgyvenusį du pasaulinius karus, revoliucijas, imperijos žlugimus.
Psichologinis svoris
Vienas tauriųjų metalų pardavėjas pasakojo įdomų pastebėjimą: žmonės, kurie perka monetas, dažniau grįžta nei tie, kurie perka luitus. Ne todėl, kad monetos geresnės investiciškai – skaičiai rodo priešingai. O todėl, kad pirkimo procesas kitoks.
Luito pirkimas yra transakcija. Monetų pirkimas dažniau tampa hobiu. Žmonės pradeda domėtis serijomis, ieškoti trūkstamų metų, lyginti kalyklas. Tai sukuria emocinį ryšį su turtu, kurio grynai finansinė investicija neduoda.
Ar tai gerai, ar blogai? Finansų teoretikai pasakytų, kad emocijos neturėtų dalyvauti investiciniuose sprendimuose. Praktikai žino, kad visiškai eliminuoti emocijas neįmanoma. Geriau jas nukreipti konstruktyvia linkme nei apsimesti, kad jų nėra.
Ką renkasi pradedantieji
Tiems, kas tik pradeda domėtis kas yra investicinis auksas, monetos dažnai yra patogesnis pirmas žingsnis nei luitai. Priežastys kelios.
Pirma, mažesnis įėjimo slenkstis. Ketvirčio uncijos monetą galima įsigyti už kelis šimtus eurų. Tai leidžia išbandyti procesą – pirkimą, laikymą, galbūt pardavimą – nerizikuojant didelėmis sumomis.
Antra, edukacinis aspektas. Perkant skirtingų šalių monetas, natūraliai sužinote apie kalyklas, prabas, svorio sistemas. Tai žinios, kurios praverčia vėliau, kai sumos didėja.
Trečia, apčiuopiamumas. Moneta atrodo ir jaučiasi kaip tikras daiktas, ne abstrakti investicija. Pradedantiesiems tai padeda įveikti psichologinį barjerą, kuris dažnai lydi pirmąjį susidūrimą su tauriaisiais metalais.
Pabaigai – apie proporcijas
Rinkoje egzistuoja tiek grynų investuotojų, kurie žiūri tik į skaičius, tiek kolekcininkų, kuriems metalas tėra pretekstas aistrą maitinti. Tačiau dauguma žmonių yra kažkur per vidurį.
Protingas požiūris galėtų būti toks: pagrindinę dalį laikyti investicinėse monetose ar luituose, pasirinktose pagal racionalius kriterijus – žemą maržą, gerą likvidumą, patikimą gamintoją. O nedidelę dalį – tai, kas tiesiog patinka. Gražią seriją, istorinę monetą, limituotą laidą.
Tokiu būdu tenkinami abu poreikiai: racionalus noras apsaugoti santaupas ir visiškai žmogiškas noras turėti gražių daiktų. Nei vieno iš jų nereikia gėdytis.